Parašė Dr. Jolanta Burke
Pakeliui namo iš mokyklos, Džeką slėgė nusivylimas. Dar viena diena, dar viena mokytojos pastaba apie prastėjančius jo pažymius. Jis žinojo, kad nesistengė, bet jo aplaidumo pasekmės pagaliau jį pasivijo.
Kai Džekas įžengė pro duris, jį pervėrė griežtas tėvo žvilgsnis. Namuose tvyrojo slogi atmosfera, tarsi bręstų audra. Jis žinojo, kas jo laukia – neišvengiamas sprendimas.
„Labas, tėti.“
„Kaip sekėsi mokykloje?“
„Gerai“, – pasakė jis, paduodamas tėčiui mokytojo raštelį.
Tėtis perbėgo akimis raštelį ir atsiduso. – Tik ne vėl, – pagaliau tarė, griežtai pažiūrėdamas į Džeką.
– Prisimeni mūsų susitarimą? Dar vienas nusižngimas, ir išjungiame internetą. Jokio žaidimų, filmų, jokio bendravimo su draugais.
Džekas nuleido galvą ir stebėjo, kaip tėtis nueina į savo kabinetą.
Jis pasiėmė obuolį ir susmuko į krėslą. Kramtydamas jį ir klausydamasis ritmingo klaviatūros spragsėjimo, jis pajuto kylantį nerimą. Tuomet jis suprato – jo tėtis keitė interneto slaptažodį!
O ne! Jis tikėjosi, kad tai tik grasinimas, o ne realybė. Greitai išsitraukė telefoną, kad patikrintų. Taip – prieigos prie interneto nebebuvo. – Po velnių! – sušuko jis.
Nusivylęs Džekas lėtai užlipo laiptais į savo kambarį. Jis spoksojo į namų darbus, jausdamasis beviltiškai. Bet tada jo galvoje sužibėjo idėja.
Tėtis niekada neatsimena savo slaptažodžių, todėl visada sugalvoja kažką paprasto. Tai suteikė Džekui vilties – jis ryžosi atspėti slaptažodį. Jis pabandė prisiminti, ar tėtis davė kokių nors užuominų, ir pradėjo vesti slaptažodžius, remdamasis šeimos pokštais ir prisiminimais.
Džekas: rašo „BulviuSalotos4Ever!”
Kompiuteris pypteli: „Neteisingas slaptažodis.”
Džekas nusijuokia. – Gerai, galbūt „MyliuSavoKavą”?
Kompiuteris pypteli: „Neteisingas slaptažodis.”
Džekas šypsodamasis: – Gal „MamaNemėgstaSkalbti”?
Kompiuteris pypteli: „Neteisingas slaptažodis.”
Jo bandymai prajuokinti save tik dar labiau jį nuvylė. Kad ir kokie sumanūs ar juokingi buvo jo spėjimai, jie vis tiek buvo neteisingi.
Tačiau Džekas nepasidavė. Jis sugalvojo kitus būdus, kaip įkalbėti tėtį sugrąžinti interneto prieigą. Jis pasiūlė sudaryti mokymosi grafiką, įsipareigojo daugiau laiko skirti mokslams. Netgi pasiūlė daugiau padėti namuose, kad parodytų, jog rimtai ketina pasitaisyti. Bet tėtis nesileido įkalbamas.
Dienos bėgo, o internetas vis dar buvo neprieinamas. Tačiau Džekas neprarado vilties. Jis žinojo, kad viskas įmanoma, jei tik tikės savimi ir toliau bandys.
Tada jo kūrybiškumas išaugo iki neregėtų aukštumų. Jis sugalvojo įvairiausius juokingus būdus, kaip susigrąžinti slaptažodį:
Džekas galėjo surengti „Interneto Maldavimo Šokį” svetainėje su įspūdingais kostiumais, sinchronizuotais judesiais ir jaudinančiomis kalbomis.
Jis galėjo iškepti didžiulį kalną sausainių, ant kurių su glajumi išrašytos maldaujančios žinutės.
Jis galėjo pasitelkti šeimos augintinį – itin įkalbinėjantį papūgą – kad ji kartotų: „Tėti, prašau, duok Džekui slaptažodį!”
Jis galėjo sukurti PowerPoint pristatymą apie interneto naudą mokslui ir pramogoms, su animacijomis ir šūksniais.
Jis galėjo surengti „Interneto Protestą” su draugais ir kaimynais, laikant plakatą „Laisvė Wi-Fi!”
Nepaisant idėjų absurdiškumo, jis viską pristatė tėčiui ir pasakė, kad bandys viską, kol atgaus internetą.
Pagaliau tėtis prapliupo juokais, o Džekas atsiduso su palengvėjimu.
– Tu parodei tikrą ryžtą, Džekai, – tarė tėtis su pasididžiavimu.
– Manau, kad atėjo laikas tau sugrąžinti internetą.
Džeko širdis suspurdėjo iš džiaugsmo, kai tėtis pasidalino nauju slaptažodžiu. Tai nebuvo tik raidžių ir skaičių eilutė – tai buvo jo pastangų, atkaklumo ir gerai apgalvoto plano simbolis. Jis suprato, kad net pačius sudėtingiausius iššūkius galima įveikti su viltimi.
Kai Džekas vėl prisijungė prie interneto, jis žinojo, kad tai tik pradžia – kelionė į viltingą ateitį, kurioje viskas, ko jis trokšta, yra įmanoma. Nebuvo nieko, ko jis negalėtų pasiekti.