Dr Jolanta Burke, CPsychol, RCSI
Man visada buvo sunku suvokti, kad atsparumas yra tik gebėjimas atsitiesti.
Ilgus dešimtmečius į nelaimes žiūrėjome kaip į vagis, kurie atima iš mūsų sveikatą ir gerovę. Kai alkoholikų ar narkomanų šeimoje gimęs vaikas įveikia aplinkybes ir toliau gyvena prasmingą gyvenimą, mes džiaugiamės jo atsparumu. Panašiai, kai liūdintis vaikas atsigauna po nerimo ar depresijos, mes giriame jo nepaprastą gebėjimą atsitiesti.
Kartais žengiame dar toliau ir žavimės žmonių augimu po traumuojančio ar stresą keliančio įvykio. Kai mokytojas susižeidžia autoavarijoje, jam reikia laiko pasveikti ir grįžti su nauju tikslu. Jie gali pamatyti save stipresnius nei anksčiau, iš naujo įvertinti savo prioritetus ir atpažinti, kas yra jų tikrieji draugai. Panašiai, kai vaiko tėvai išsiskiria, po pradinio sukrėtimo vaikas prisitaiko prie gyvenimo dviejuose namuose ir gyvenimas eina į priekį. Ilgainiui vaikas pradeda į tai žiūrėti kaip į naudą, o ne kaip į nepatogumą, ir džiaugiasi turėdamas draugų abiejuose namuose ir gaudamas du gimtadienio dovanų rinkinius. Abiem atvejais jie peržengia atsparumo ribas, patirdami augimą per nelaimes arba atšokdami atgal ir dar toliau.
Istorijos apie atsigavimą ir augimą kaip atsparumo požymius gali būti įkvepiančios, tačiau jos taip pat sukuria didžiulį spaudimą tiems, kurie susiduria su sunkumais. „Kada aš atsigausiu?“ – kartą manęs paklausė dvylikametė mergaitė po to, kai tėvai dar kartą ją perkėlė į kitus namus ir jai teko susirasti naujus draugus. Ji jautėsi silpna, nepilnavertė ir nepritampanti, nes vis laukė tos akimirkos, kai „atsities“. Kai dešimtmečiui berniukui buvo diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, jis tikėjosi, kad vieną dieną prisitaikys prie savo diagnozės ir atras savo ritmą šiame painiame pasaulyje. Tačiau kol kas jis jautė savo diagnozės svorį, kai bandė susitaikyti su savo nauja norma. Kai prisitaikymo pažanga neatėjo greitai, jis ėmė jaustis taip, tarsi jis būtų problema, nesugebantis atsitiesti.
Problema kyla ne dėl jaunų žmonių, kurie giriami už gebėjimą atsitiesti, bet dėl pasenusios atsparumo sąvokos, kuri buvo įvesta prieš 50 metų – apibrėžimo, kurio daugelis tebesilaiko iki šiol. Šis senesnis požiūris daro didžiulį spaudimą vaikui, susiduriančiam su sunkumais, grįžti (o ne daryti pažangą) prie ankstesnio „normalaus“ jausmo, net jei ta būsena nebuvo ideali. Jame atsparumas buvo laikomas galutiniu tikslu: „Kada nors pasieksiu geresnę, sveikesnę būseną ir man nebebus liūdna“. Tačiau ši idėja absurdiška, o lūkesčiai nerealūs, atsižvelgiant į gyvenimo bangas ir potvynius. Juk atsparumas – tai ne tikslas, o procesas, padedantis mums prisitaikyti prie naujos tikrovės.
Todėl man labiau patinka kitoks atsparumo apibrėžimas – toks, kuriame pripažįstamas sveikatos sudėtingumas. Apibrėžimą, kuriame dėmesys sutelkiamas į mokinių stipriąsias puses ir nelyginama jų su „normalia“ būsena, į kurią jie siekia patekti. Apibrėžimas, kuriame pripažįstama jų gerovė.
Remiantis šia perspektyva, atsparumas yra susijęs su išteklių paieška ir derybomis dėl jų. Tai vaiko gebėjimas imtis veiksmų, kad pakeistų savo aplinkybes, nepaisant to, kurioje adaptacijos proceso stadijoje jis yra. Patyręs patyčias, atsparus vaikas yra tas, kuris kreipiasi į mokytoją ir prašo pagalbos. Tai vaikas, kuris internete ieško būdų, kaip galėtų spręsti patyčių problemą.
Kai tėvams diagnozuojamos psichikos sveikatos problemos, atsparus vaikas yra tas, kuris ieško pagalbos tėvams, padeda jiems atlikti namų ruošos darbus arba derasi su mokytojais, kad šie sumažintų namų darbų krūvį jaunesniam broliui ar seseriai. Atsparus vaikas – tai vaikas, kuris gali aktyviai ieškoti kelių, padedančių gyventi gerai, nepaisant aplinkybių, o ne vaikas, kuris sugrįžta į būseną, buvusią prieš tėvų ligą.
Šis naujas atsparumo apibrėžimas, kurį pristatė daktaras Maiklas Ugaras (Michael Ugar), Dalhousie universiteto Atsparumo tyrimų centro direktorius, nurodo asmeninio augimo procesą, o ne pageidavimą tapti kažkuo kitu, nei esame šiandien. Toks atsparumo tipas yra labiau prieinamas visiems mokiniams, todėl galime padėti jiems ugdyti savo stipriąsias puses ir naudotis vertingais ištekliais veiksmingiau nei laukti ir tikėtis, kad atsigaus.
Taigi nuo šiol nekalbėkime apie tai, kad mokiniai atsigauna. Vietoj to girkime juos už gebėjimą kasdien tobulėti, ieškoti ir derėtis dėl intelektinių, socialinių ar fizinių išteklių, galinčių padėti spręsti problemas ir gyventi geriau. Juk būtent tai ir yra atsparumas.
