Padarykime pertrauką: kodėl trumpi sustojimai padeda vaikams susikaupti ir klestėti

Šiandien vaikai ir paaugliai susiduria su beprecedenčiais pažintiniais iššūkiais. Jie nuolat keičia temas, naršo skaitmeninėse platformose, susiduria su socialiniu spaudimu ir greitai besikeičiančia informacija – jų dienos pilnos, o smegenys dažnai persitempusios. Tokiu kontekstu net ir paprasta pertrauka tampa svarbiu įrankiu gerovei, mokymuisi ir vystymuisi.

Naujausi tyrimai patvirtina tai, ką daugelis mokytojų ir tėvų jaučia intuityviai: vaikams reikia struktūruotų pertraukų dienos metu, kad galėtų reguliuoti dėmesį, emocijas ir energiją. Šios poilsio akimirkos – dažnai vadinamos mikropertraukomis – trumpos (paprastai nuo 30 sekundžių iki 5 minučių), bet jų poveikis ilgalaikis. Įtrauktos į natūralų mokyklos dienos ritmą, jos gali ženkliai pagerinti susikaupimą, sumažinti stresą ir stiprinti emocinį atsparumą.

Kodėl svarbios mikropertraukos

Mikropertraukos padeda smegenims apdoroti informaciją, atkurti darbo atmintį ir sumažinti streso hormonų kaupimąsi. Jos suteikia fizinį ir psichologinį atsigavimą, ypač po intensyvaus susikaupimo ar socialinės veiklos. 2014 m. dienoraščių tyrime Zacher ir kt. nustatė, kad trumpi dienos metu daromi sustojimai pagerina ne tik susikaupimą, bet ir emocinę savijautą bei pasitenkinimą veikla – tai aktualu ir švietimo srityje, ypač didėjant susirūpinimui dėl mokinių perdegimo.

Net viena ar dvi minutės judėjimo, tylos ar gilaus kvėpavimo gali sumažinti fiziologinį susijaudinimą ir pagerinti savireguliaciją (Kühnel ir kt., 2016). Pradinėse mokyklose mokytojai įvedė „ramybės kampelius“, sensorinius atsigavimo būdus ar pereinamuosius ritualus, pavyzdžiui, grupinius tempimo ar trumpus vizualizacijos pratimus. Tokie ritualai padeda vaikams lengviau pereiti iš vienos veiklos į kitą ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą – tai ypač naudinga neuroįvairesniems vaikams, kurie gali būti jautresni aplinkos dirgikliams.

Svarbu tai, kad mikropertraukos netrukdo mokymuisi. Priešingai – jos saugo smegenų gebėjimą įsiminti ir naudoti naują informaciją. Tyrimai rodo, kad trumpos, dažnos pertraukos pagerina atminties įtvirtinimą, ypač kai jos daromos iškart po mokymosi, o ne tik ilgos sesijos pabaigoje.

Kaip padėti paauglių smegenims per struktūrą

Paaugliai susiduria su kitokiais, bet ne mažiau svarbiais pažintiniais iššūkiais. Kadangi vystosi jų smegenys – ypač priekinė žievė, atsakinga už planavimą, emocijų valdymą ir dėmesį – jiems labai padeda laiko planavimo priemonės, leidžiančios išlaikyti dėmesį be pervargimo.

Vienas vis dažniau taikomas metodas – Pomodoro technika, kuri remiasi 25 minučių susikaupimo etapais su 5 minučių pertraukomis. Iš pradžių sukurtas Francesco Cirillo 9-ajame dešimtmetyje, šis metodas pritaikytas švietimo srityje tam, kad padėtų paaugliams subalansuoti laiką prie ekranų, pasiruošimą egzaminams ar namų darbus.

Naudoję Pomodoro laikmačius mokiniai pranešė apie pagerėjusį susikaupimą, geresnį laiko suvokimą ir mažesnį stresą. Paaugliams, kovojantiems su atidėliojimu ar išsiblaškymu – ypač dažnu reiškiniu mūsų skaitmeninėje aplinkoje – struktūruoti darbo ir poilsio ciklai tampa švelnia, bet stiprinančia rutina. Ilgainiui jie taip pat padeda ugdyti metakogniciją: gebėjimą stebėti savo mokymosi procesą, koreguoti strategijas ir kelti realius tikslus.

Nors Pomodoro metodas netinka visiems, jis – tik vienas iš kelių įrankių, rodančių svarbią tiesą: pertraukos nėra trukdis, jos – mokymosi proceso dalis. Tinkamai naudojamos, jos skatina vidinę motyvaciją ir emocijų reguliavimą.

Kaip padaryti pertraukas kultūrine norma

Veiksmingų pertraukų esmė – ne tik kada jos vyksta, bet ir kaip jos pateikiamos. Jei jos suvokiamos kaip atlygis už atliktą darbą – arba dar blogiau, kaip silpnumo ženklas – jos gali įtvirtinti netinkamus darbo įpročius. Tačiau jei jos įtraukiamos į klasės ar namų kultūrą kaip aktyvi pagalba dėmesiui ir emocinei sveikatai, jos tampa būtina mokymosi aplinkos dalimi.

Mažesniems vaikams pertraukos gali apimti fizinį judėjimą, sensorinius žaidimus ar gamtos stebėjimą, pavyzdžiui, debesų ar paukščių garsų klausymąsi. Vyresniems mokiniams tinka apmąstymų klausimai, muzika ar trumpi momentai be ekranų, padedantys atgauti dėmesį. Net paprastas atsistojimas ir tempimasis gali sumažinti pažintinį nuovargį ir pagerinti budrumą.

Galiausiai, sustojimo praktika moko jaunuolius, kad dėmesys nėra begalinis ar pastovus išteklius. Jis kinta – ir mes galime išmokti jį sąmoningai valdyti. Ši žinia svarbi ne tik mokymosi sėkmei, bet ir viso gyvenimo psichikos sveikatai.

Nuorodos