Mano t\u0117tis buvo \u016bkininkas. Sakau \u201ebuvo\u201c, nes jis mir\u0117. Tai mano istorija apie j\u012f. Noriu jums \u0161iek tiek papasakoti apie tai, koks jis buvo ir kod\u0117l man jo tr\u016bksta, nes prisiminimai apie j\u012f padeda man jaustis artima jam.<\/p>\n\n\n\n
Mano t\u0117tis visada ne\u0161iojo blizgius juodus guminius batus. Tai nebuvo tiesiog batai, jie buvo jo dalis. Jis juos ne\u0161iojo visur: laukuose, kieme, net namuose (ko mes nem\u0117gdavome!). Kai buvau ma\u017eesn\u0117, nor\u0117jau tur\u0117ti tokius pa\u010dius guminius batus kaip mano t\u0117tis, ir vien\u0105 dien\u0105 jis man nupirko ry\u0161kiai m\u0117lynus. T\u0117tis sakydavo, kad vien\u0105 dien\u0105, kai b\u016bsiu pakankamai didel\u0117, tur\u0117siu blizgius juodus batus, tokius pa\u010dius kaip jo. Nebuvau tikra, ar kada nors gal\u0117siu. Jo batai atrod\u0117 tarsi priklausyt\u0173 tik jam.<\/p>\n\n\n\n
T\u0117t\u012f visada gird\u0117davau, dar prie\u0161 j\u012f pamatydama. Jo batai kasdien skleisdavo t\u0105 pat\u012f \u0161lept, \u0161lept, \u0161lept gars\u0105, brendant per purv\u0105 ir balas. Kai tik i\u0161girsdavau j\u012f gr\u012f\u017etant\u012f i\u0161 \u016bkio, b\u0117gdavau jo pasitikti, bandydama savo m\u0117lynais batais sukelti tok\u012f pat\u012f \u0161lept \u0161lept \u0161lept gars\u0105. Kartais jo batai b\u016bdavo padengti lipnia ruda purvo pluta, kit\u0105 kart\u0105 jie blizg\u0117davo kaip \u017evaig\u017ed\u0117s po lietaus. Sausomis dienomis t\u0117\u010dio batai b\u016bdavo padengti geltonu dulki\u0173 sluoksniu, kuris byr\u0117davo ant virtuv\u0117s grind\u0173 (mums tai taip pat nepatiko!).<\/p>\n\n\n\n
Bet vien\u0105 dien\u0105 mano t\u0117tis negr\u012f\u017eo namo. Mes \u017einojome, kad jis sirgo, ir \u0161irdyje supratome, kad ta diena ateis. Bet kai ji at\u0117jo, vis tiek buvo sunku tai suprasti. Sunku patik\u0117ti. Mama atsis\u0117do \u0161alia man\u0119s su li\u016bdniausiu \u017evilgsniu, kok\u012f kada nors buvau ma\u010diusi. Ji man pasak\u0117, kad mano t\u0117tis mir\u0117. Man galvoje sukosi tiek daug klausim\u0173, bet a\u0161 ne\u017einojau, kaip juos u\u017eduoti. Nenor\u0117jau, kad mama jaust\u0173si dar li\u016bdnesn\u0117, nei jau atrod\u0117. Tod\u0117l klausimus laikiau sau. Ir jausmus taip pat. Ne\u017einojau, kur juos d\u0117ti, tod\u0117l juos pasl\u0117piau. Tarsi \u012fd\u0117jau gazuot\u0105 g\u0117rim\u0105 \u012f butel\u012f ir u\u017esukau dangtel\u012f taip stipriai, kad niekas negal\u0117t\u0173 i\u0161eiti. I\u0161 prad\u017ei\u0173 atrod\u0117 lengviau, ramiau. Bet mes visi \u017einome, kad kai visk\u0105 laikai savyje, spaudimas did\u0117ja, did\u0117ja ir did\u0117ja… ir tie jausmai toliau burbuliuoja ir kunkuliuoja tavo viduje… kol vien\u0105 dien\u0105 jiems nebelieka kur d\u0117tis. Ir jie tiesiog SPROGSTA.<\/p>\n\n\n\n
B\u016btent tai ir nutiko man. A\u0161 sprogau. Visi tie jausmai, kuriuos sl\u0117piau savyje, i\u0161siliejo vienu metu \u2013 kar\u0161ti, chaoti\u0161ki, triuk\u0161mingi. A\u0161 r\u0117kiau. A\u0161 verkiau. A\u0161 trenkiau durimis. Tai mane \u0161iek tiek i\u0161g\u0105sdino. Bet taip pat pad\u0117jo man jaustis… lengvesnei. Supratau, kad kalb\u0117ti apie savo jausmus yra tarsi atidaryti putojan\u010dio g\u0117rimo butelio kam\u0161t\u012f. Tai leid\u017eia sl\u0117giui i\u0161sisklaidyti, po truput\u012f. <\/p>\n\n\n\n
T\u0105 dien\u0105, kai su\u017einojau, kad mir\u0117 mano t\u0117tis, i\u0161b\u0117gau \u012f kiem\u0105. Nors \u017einojau, k\u0105 mama pasak\u0117, kad t\u0117tis mir\u0117, dalis man\u0119s vis dar tik\u0117josi i\u0161girsti jo bat\u0173 \u0161nib\u017edes\u012f, pamatyti j\u012f pasirodant\u012f pro vartus. Galb\u016bt, jei pakankamai \u012fd\u0117miai paie\u0161kosiu, jis ten bus. A\u0161 ie\u0161kojau visoje fermoje. Kiemelyje. Kiauli\u0173 tvartelyje. Vi\u0161tid\u0117je. Net tolimuose laukuose. Bet t\u0117\u010dio nebuvo. Tada man kilo mintis: jei gal\u0117\u010diau rasti jo batus, galb\u016bt gal\u0117\u010diau rasti ir j\u012f. Nub\u0117gau atgal, pro padang\u0173 s\u016bpynes, purvinas balas, girg\u017edan\u010dius vartus, kurie visada strigdavo. Ir ten jie buvo. Virtuv\u0117je. \u0160alia t\u0117\u010dio m\u0117lynos k\u0117d\u0117s. Jo blizg\u016bs juodi batai.<\/p>\n\n\n\n
Nejudantys. Tyl\u016bs. Tu\u0161ti. Kaip erdv\u0117, kuri\u0105 jis paliko.<\/p>\n\n\n\n
T\u0117\u010dio ten nebuvo.<\/p>\n\n\n\n
K\u0105 gal\u0117\u010diau padaryti, kad jis sugr\u012f\u017et\u0173? Nusprend\u017eiau, kad prad\u0117siu nor\u0117ti. Nor\u0117jau automobilyje. Nor\u0117jau mokykloje. Nor\u0117jau, kai niekas nemat\u0117. Nor\u0117jau, kai valiausi dantis. Nor\u0117jau net savo sapnuose. Bet kad ir kiek nor\u0173 i\u0161rei\u0161kiau, \u017einojau, kad t\u0117tis negr\u012f\u0161. Jo gumini\u0173 bat\u0173 pora liko ten, kur buvo, tyliai dulk\u0117dama \u0161alia jo m\u0117lynos k\u0117d\u0117s.<\/p>\n\n\n\n
Po kurio laiko norai sul\u0117t\u0117jo.\u2028Ir vietoj j\u0173 atsirado kiti jausmai.<\/p>\n\n\n\n
Prad\u0117jau jausti pykt\u012f.\u2028Pykt\u012f savo draugams.\u2028Pykt\u012f mamai.\u2028Net pykt\u012f vi\u0161toms.<\/p>\n\n\n\n
Viskas atrod\u0117 neteisinga. A\u0161 jau\u010diausi kitokia. Tarsi \u017emon\u0117s \u017ei\u016br\u0117t\u0173 \u012f mane taip, kaip man nepatiko.<\/p>\n\n\n\n
Kai band\u017eiau \u017eaisti, a\u0161 pratr\u016bkdavau ir r\u0117kdavau. D\u0117l to patekdavau \u012f b\u0117d\u0105. Tai mane dar labiau pykd\u0117. O tai li\u016bdino mam\u0105. Ir tai li\u016bdino mane. Galiausiai a\u0161 tiesiog nustojau.<\/p>\n\n\n\n
A\u0161 nustojau pykti. Nustojau \u017eaisti. Nustojau kalb\u0117ti. A\u0161 tiesiog… nustojau. A\u0161 ne\u017einojau, kaip b\u016bti savimi be t\u0117\u010dio. Viskas, kas anks\u010diau atrod\u0117 smagu, dabar atrod\u0117… m\u0117lyna. Jau\u010diausi tokia m\u0117lyna kaip mano ry\u0161kiai m\u0117lyni batai \u2013 tarsi visas pasaulis b\u016bt\u0173 netek\u0119s spalv\u0173, ir niekas daugiau nebeb\u016bt\u0173 gerai.<\/p>\n\n\n\n
\u017dinojau, kad norai neveik\u0117, tod\u0117l man kilo kita mintis. Galb\u016bt, jei b\u016b\u010diau gera… tokia gera, kad t\u0117tis mane pamatyt\u0173, kur jis beb\u016bt\u0173… galb\u016bt tada jis gr\u012f\u017et\u0173? Buvo verta pabandyti, tod\u0117l taip ir padariau. Mokykloje buvau maloni. Pad\u0117davau mamai pri\u017ei\u016br\u0117ti gyvulius \u016bkyje. Nam\u0173 darbus atlikdavau anks\u010diau nei man\u0119s papra\u0161ydavo. Pad\u0117ti kitiems buvo malonu, tarsi tai buvo ka\u017ekas, k\u0105 a\u0161 tikrai gal\u0117jau padaryti. Bet t\u0117tis vis tiek negr\u012f\u017eo. \u017dinojau, kad jis negr\u012f\u0161, bet buvo verta pabandyti.<\/p>\n\n\n\n
Vien\u0105 vakar\u0105 mamai u\u017edaviau klausim\u0105, kur\u012f sl\u0117piau savyje. Tas, kuris mane labiausiai g\u0105sdino<\/p>\n\n\n\n
\u2013 O jei mes j\u012f pamir\u0161ime?<\/p>\n\n\n\n
Ji ilgai \u012f mane \u017ei\u016br\u0117jo. Jo batai vis dar stov\u0117jo prie k\u0117d\u0117s, jau nebe\u0161var\u016bs. Tiesiog lauk\u0117, tyl\u016bs ir dulk\u0117ti. <\/p>\n\n\n\n
\u2013 Mes nepamir\u0161tame \u017emoni\u0173, kuriuos mylime, \u2013 pasak\u0117 mama, \u2013 bet kartais mums reikia rasti b\u016bd\u0173, kaip juos s\u0105moningai prisiminti.<\/p>\n\n\n\n
T\u0105 nakt\u012f susirang\u0117me t\u0117\u010dio m\u0117lynoje k\u0117d\u0117je ir tyliai, ramiai prad\u0117jome galvoti apie visus b\u016bdus, kaip gal\u0117tume j\u012f prisiminti. Kartu sudar\u0117me s\u0105ra\u0161\u0105 pavadinimu \u201eB\u016bdai prisiminti t\u0117t\u012f\u201c. \u0160tai s\u0105ra\u0161as, kur\u012f sudar\u0117me kartu. Galb\u016bt jums taip pat patiks j\u012f naudoti, jei turite ypating\u0105 \u017emog\u0173, kur\u012f norite prisiminti:<\/p>\n\n\n\n
1) Sukurkite pasak\u0173 knyg\u0105 apie jo gyvenim\u0105, naudodami senas nuotraukas.<\/p>\n\n\n\n
2) U\u017epildykite atminties d\u0117\u017eut\u0119 jo m\u0117gstamais daiktais.<\/p>\n\n\n\n
3) Pasodinkite jam med\u012f, ka\u017ek\u0105 stipraus, kas augt\u0173 kartu su mumis.<\/p>\n\n\n\n
4) Tur\u0117kite \u201eT\u0117\u010dio dienora\u0161t\u012f\u201c, kuriame galite jam ra\u0161yti, kai tik norite pasikalb\u0117ti.<\/p>\n\n\n\n
5) Sukurkite dain\u0173 grojara\u0161t\u012f, kuris jums primena j\u012f.<\/p>\n\n\n\n
6) Kai jo pasiilgstate, d\u0117v\u0117kite ka\u017ek\u0105, kas jam priklaus\u0117, pavyzd\u017eiui, megztin\u012f ar kepur\u0119.<\/p>\n\n\n\n
7) Sukurkite \u201eT\u0117\u010dio dien\u0105\u201c \u2013 dien\u0105, kuri\u0105 kasmet gal\u0117site praleisti darydami tai, kas jam patiko.<\/p>\n\n\n\n
8) Sud\u017eiovinkite g\u0117l\u0119 ar lap\u0105 i\u0161 vietos, kuri\u0105 kartu lank\u0117te, ir \u012fd\u0117kite j\u012f \u012f speciali\u0105 knyg\u0105.<\/p>\n\n\n\n
9) Nupie\u0161kite ar nutapykite vietas, kurios jums primena j\u012f.<\/p>\n\n\n\n
10) Kalb\u0117kite apie j\u012f. Daug. Sakykite jo vard\u0105 garsiai.<\/p>\n\n\n\n
A\u0161 pa\u017ei\u016br\u0117jau \u012f s\u0105ra\u0161\u0105. Tada pa\u017ei\u016br\u0117jau \u012f t\u0117\u010dio guminius batus. A\u0161 \u0161velniai nuvaliau nuo j\u0173 dulkes. Jie jau nebebuvo blizg\u016bs, bet vis dar kvep\u0117jo juo, \u016bkiu, laukais ir \u0161iltu \u0161ienu. Batai nejud\u0117jo. Bet stov\u0117dama \u0161alia j\u0173, pajutau, kad galb\u016bt jis visai nei\u0161\u0117jo. Jie saugojo prisiminimus. Jie saugojo istorijas. Jie saugojo jo \u017eingsni\u0173 aid\u0105.<\/p>\n\n\n\n
A\u0161 kur\u012f laik\u0105 s\u0117d\u0117jau jo m\u0117lynoje k\u0117d\u0117je. Tiesiog s\u0117d\u0117jau ten. Buvo tylu, bet ne tu\u0161\u010dia. Tada mama ir a\u0161 i\u0161\u0117jome \u012f sod\u0105. Pasirinkome saul\u0117t\u0105 viet\u0105, kur \u017eem\u0117 buvo mink\u0161ta ir paruo\u0161ta. Ten mes pasodinom med\u012f. Stipr\u0173. Vilting\u0105. Augant\u012f. Jo ry\u0161kiai \u017eali lapai \u0161okdavo v\u0117jyje, kaip ir t\u0117tis, dainuodamas kvailas dainas virtuv\u0117je, purvas krisdavo nuo jo bat\u0173 su kiekvienu sukimusi ir \u0161okiu ant grind\u0173. Dabar, kai matau t\u0105 med\u012f, prisimenu t\u0117t\u012f. Prisimenu jo bat\u0173 \u0161lapum\u0105, purv\u0105 ant virtuv\u0117s plyteli\u0173, dainas, kurias jis dainuodavo. Prisimenu, jausm\u0105 b\u0117gti \u0161alia jo savo ry\u0161kiai m\u0117lynais batais, bandant neatsilikti. <\/p>\n\n\n\n
Ir ka\u017ekaip prisiminimai apie j\u012f, tikri prisiminimai, padeda.<\/p>","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Mano t\u0117tis buvo \u016bkininkas. Sakau \u201ebuvo\u201c, nes jis mir\u0117. Tai mano istorija apie j\u012f. Noriu jums \u0161iek tiek papasakoti apie tai, koks jis buvo ir kod\u0117l man jo tr\u016bksta, nes prisiminimai apie j\u012f padeda man jaustis artima jam. Mano t\u0117tis visada ne\u0161iojo blizgius juodus guminius batus. Tai nebuvo tiesiog batai, jie buvo jo dalis. Jis […]<\/p>","protected":false},"author":4,"featured_media":0,"template":"","meta":{"_acf_changed":false,"_et_pb_use_builder":"","_et_pb_old_content":"","_et_gb_content_width":""},"book-type":[],"class_list":["post-2841","tale","type-tale","status-publish","hentry"],"acf":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tale\/2841","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tale"}],"about":[{"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/tale"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/4"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2841"}],"wp:term":[{"taxonomy":"book-type","embeddable":true,"href":"https:\/\/psytales.eu\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/book-type?post=2841"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}